Zygmunt I "Stary"

Zygmunt I Stary, lit. Žygimantas Senasis, biał. Жыгімонт Стары – od 1506 król Polski i wielki książę litewski. Przedostatni z dynastii Jagiellonów na tronie polskim.

• Zygmunt I Stary Wikipedia - Poland
• Sigismund I of Poland Wikipedia - English
• Jagelló Zsigmond lengyel király Wikipédia Magyar
• King of Poland: Reign 1506–1548 Coronation 24 January 1507 in Wawel Cathedral, Kraków
• Grand Duke of Lithuania: Reign 1506–1548 Coronation 24 January 1507 in Wawel Cathedral, Kraków

Predecessor: Alexander Jagiellon Successor: Sigismund II Augustus

Sigismund I, född 1 januari 1467, död 1 april 1548, var kung av Polen och storfurste av Litauen från år 1506. Han var son till Kasimir IV av Polen och Elisabet av Österrike och gifte sig först med Barbara av Zapolya och sedan med Bona Sforza av Milano, dotter till Gian Galeazzo av Milano och Isabella av Aragonien.

King of Poland

http://sv.wikipedia.org/wiki/Sigismund_I_av_Polen

Sigismund I av Polen

Från Wikipedia

Hoppa till: navigering, sök

Sigrismund den 1

Sigismund I, född 1 januari 1467, död 1 april 1548, var kung av Polen och storfurste av Litauen från år 1506. Han var son till Kasimir IV av Polen och Elżbieta Rakuszanka och gifte sig först med Barbara av Zapolya och sedan med Bona Sforza av Milano, dotter till Gian Galeazzo av Milano och Isabella av Aragonien.

Barn i det först giftermålet

   * Hedvig av Polen (1513-1573), född 1513

Barn i det andra giftermålet:

   * Isabella Jagiełło född 18 januari 1519, Gift med Johan I av Ungern och mor till Johan II av Ungern

* Sigismund II August av Polen född 1520
* Anna av Polen, född 1523, gift med Stefan Batory
* Katarina Jagellonica, gift med Johan III, kung av Sverige
Företrädare:

Alexander Herb Rzeczpospolitej Obojga Narodow.svg

Kung av Polen

Storfurste av Litauen

1506-1548

Efterträdare:

Sigismund II August

Sidan ändrades senast den 11 juni 2010 kl. 18.48.

Sigismund I the Old

From Wikipedia, the free encyclopedia

Sigismund I the Old (Polish: Zygmunt I Stary; Lithuanian: Žygimantas II Senasis; 1 January 1467 – 1 April 1548) of the Jagiellon dynasty reigned as King of Poland and also as the Grand Duke of Lithuania from 1506 until 1548. Earlier, Sigismund had been invested as Duke of Silesia.

Biography

The son of King Casimir IV Jagiellon and Elisabeth of Austria, Sigismund followed his brothers John I of Poland and Alexander I of Poland to the Polish throne. Their elder brother Ladislaus II of Hungary and Bohemia became king of Hungary and Bohemia. Sigismund was christened as the namesake of his mother's maternal grandfather, Holy Roman Emperor Sigismund, who had died in 1437.

Sigismund faced the challenge of consolidating internal power in order to face external threats to the country. During Alexander's reign, the law Nihil novi had been instituted, which forbade Kings of Poland from enacting laws without the consent of the Sejm. This proved crippling to Sigismund's dealings with the szlachta and magnates.

Despite this Achilles heel, he established (1527) a conscription army and the bureaucracy needed to finance it.

After the death of Janusz III of Masovia in 1526, he succeeded in annexing the Duchy of Masovia.

Intermittently at war with Vasily III of Muscovy, starting in 1507 (before his army was fully under his command), 1514 marked the fall of Smolensk (under Polish domination) to the Muscovite forces (which lent force to his arguments for the necessity of a standing army). Those conflicts formed part of the Muscovite wars. 1515 he entered an alliance with the Holy Roman Emperor Maximilian I.

In return for Maximilian lending weight to the provisions of the Second Peace of Thorn (1466), Sigismund consented to the marriage of the children of Vladislaus II of Bohemia and Hungary, his brother, to the grandchildren of Maximilian. Through this double marriage contract, Bohemia and Hungary passed to the House of Habsburg in 1526, on the death of Sigismund's nephew, Louis II.

The Polish wars against the Teutonic Knights ended in 1525, when Albert, Duke of Prussia, their marshal (and Sigismund's nephew), converted to Lutheranism, secularized the order, and paid homage to Sigismund. In return, he was given the domains of the Order, as the First Duke of Prussia. This was called the Prussian Homage.

Sigismund's eldest daughter Hedwig (1513-1573) married Joachim II Hector, Elector of Brandenburg.

In other matters of policy, Sigismund sought peaceful coexistence with the Khanate of Crimea, but was unable to completely end border skirmishes. Sigismund was interested in Renaissance humanism and the revival of classical antiquity. He and his third consort, Bona Sforza, daughter of Gian Galeazzo Sforza of Milan, were both patrons of Renaissance culture, which under them began to flourish in Poland and in the Grand Duchy of Lithuania.

On Sigismund's death, his son Sigismund II August became the last Jagiellon king of Poland and Grand Duke of Lithuania.

Sigismund I was a member of the Order of the Golden Fleece.

http://en.wikipedia.org/wiki/Sigismund_I_the_Old#Marriages_and_issue

Marriages and issue

In 1512, Sigismund married a Hungarian noblewoman named Barbara Zápolya, with whom he had two daughters:

1. Electress Hedwig of Brandenburg (1513–1573)
2. Anna Barbara died in 1515.In 1517, Sigismund married Bona Sforza, with whom he had:
3. Queen Isabella of Hungary
4. Sigismund II of Poland
5. Sophia, Duchess of Brunswick-Lüneburg
6. Anna I of Poland
7. Queen Catherine of Sweden
8. Wojciech Olbracht By his mistress, Katarzyna Telniczenka (d.1528), he also fathered three children out of wedlock:[3]
9. Jan (8 January 1499—18 February 1538), Bishop of Wilen (1519) and of Posen 1536
10. Regina (1500/01—20 May 1526), wed ca 20 October 1518 Hieronim von Szafraniec, Starost of Teschen (d.1556/59)
11. Katharina (Katarzyna) (1503—before 9 September 1548) wed after 1522 George II Count von Montfort in Pfannberg (d.1544)

Žygimantas Senasis (lenk. Zygmunt I Stary; 1467 m. sausio 1 d. – 1548 m. balandžio 1 d.) – Jogailaičių dinastijos LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506–1548).

Penktas Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės (lenk. Elżbieta Rakuszanka sūnus, nuo 1499 m. valdė Gloguvą Silezijoje, o 1504 m. tapo Lužicos markgrafu bei visos Silezijos valdovu. Per trumpą laiką jo teisinės ir administracinės reformos pavertė tas teritorijas pavyzdinėmis valstybėmis. 1506 m. po brolio Aleksandro I mirties tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi.

Seimo reikalavimu siekiant užtikrinti gynybinę sutartį ir sulaukti įpėdinio 1512 m. vedė Barborą Zapolya, Vengrijos magnato Stepono Zápolya dukterį. Ji mirė po trejų metų ir susilaukė tik dukterų. 1518 m. Žygimantas vedė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono dukterėčią Boną Sforcą, su kuria susilaukė sūnaus Žygimanto Augusto ir keturių dukterų. Jo duktė Kotryna vėliau ištekėjo už Švedijos karaliaus Jono III-ojo, iš kurio kilo Vazų dinastijos karaliai.[1]

1521 m. Žygimanto Senojo kariuomenė, vadovaujama vieno svarbiausių patarėjų Jano Tarnovskio, nugalėjo Teutonų Ordiną, kuris valdė Rytų Prūsiją. 1525 m. Teutonų Ordino didysis magistras Albertas perėjo į liuteronybę ir sutiko tapti Žygimanto Senojo vasalu mainais už pasaulietinio Prūsijos kunigaikščio titulą. Tuomet Albertas paleido ordiną, o Prūsija tapo vasaline Lenkijos valstybe. Po paskutinio Piastų dinastijos Mazovijos valdovo mirties 1529 m. Žygimantas įjungė Mazovijos kunigaikštystę į Lenkijos valstybę. Vadovaujama J.Tarnovskio Žygimanto Senojo kariuomenė 1531 m. nugalėjo įsiveržusią Moldavijos kariuomenę Obertyne bei 1535 m. nugalėjo Maskvos kariuomenę ir apsaugojo Abiejų Tautų Respublikos rytines sienas.[1]

Veikiamas žmonos Žygimantas Senasis kvietės į Krokuvą Italijos menininkus ir skatino Italijos Renesanso lenkiškojo varianto raidą. Nors ir buvo uolus katalikas, tačiau toleravo stačiatikybę ir užtikrino apsaugą žydams. Iš pradžių griežtai priešinosi liuteronizmui, tačiau vėliau susitaikė su jo plitimu Lenkijoje.[1]

Iki karūnacijos

Žygimantas Senasis buvo trečias eilėje prie Lenkijos sosto po savo brolių Jono Albrechto ir Aleksandro. Jų vyresnysis brolis Vladislovas II buvo tapęs Vengrijos ir Bohemijos karaliumi.

Po tėvo mirties Žygimantas liko vienintelis iš sūnų, kuris negavo jokio titulo. 1495–1496 m. Žygimantas prašė savo brolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro jam išskirti valdą iš LDK, tačiau jam buvo atsakyta. Jo motina Elžbieta Habsburgietė nesėkmingai bandė jam užtikrinti Austrijos sosto paveldėjimą. Po nesėkmingo jo brolio Jono Albrechto įsiveržimo į Bukoviną žlugo planai Žygimantui išrūpinti Moldavijos sostą. Galiausiai Žygimantu ėmė rūpintis Bohemijos ir Vengrijos karalius Vladislovas II, kuris jam skyrė Gloguvo (1499 m.) ir Opavos kunigaikštystes (1501 m.), o 1504 m. jis tapo Silezijos ir Žemutinės Lužicos valdytoju.

Karūnacija

Mirštančio Aleksandro pakviestas į Vilnių iškart po jo mirties 1506 m. rugsėjo 13 d. buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant Melniko unijos susitarimų pagal kuriuos valdovas turėjo būti renkamas bendrai Lietuvos ir Lenkijos bajorų. 1506 m. gruodžio 8 d. Lenkijos Senato posėdyje Petrakave Žygimantas buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. 1507 m. sausio 20 d. jis atvyko į Krokuvą ir po keturių dienų Vavelio katedroje primo Andžejaus Boryševskio buvo karūnuotas. Valdymas

Kuriam laikui užtikrinęs ramybę pažadu kasmet mokėti duoklę Krymo chanui Mengli I Girėjui ir nusiuntęs pasiuntinius pas Valakijos vaivadą Bogdaną, Žygimantas ėmėsi tvarkyti šalies reikalus. Išlaidaus Aleksandro apgriautas Lietuvos ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įsiskolintų dvarų buvo išpirkta. Žygimantas išmokėjo algas kariuomenei, sudarė atsarginį kapitalą įvairioms visuomeninėms išlaidoms. Į ūkį jam teko kreipti daug dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei.

1512 m. buvo išleistos naujos valstybės karinės gynybos taisyklės: Lenkija (be Lietuvos) buvo padalinta į penkias apskritis, bajorai iš kiekvienos apskrities kas penkeri metai turėjo vienerius metus tarnauti kariuomenėje, save pilnai išlaikyti ir aprūpinti. Atsisakantys tarnauti turėjo įnešti tam tikrą mokestį, vengiantys šios priemvolės galėjo susilaukti turto konfiskacijos. Be to, Žygimanto buvo įvesta samdytinė kariuomenė. Kita svarbi finansinė-karinė reforma buvo Žygimanto patvirtinta 1527 m. Seime: buvo nuspręsta per ypatingasias komisijas įvertinti pajamas iš žemių; duoklių rinkėjams paskirtas atlyginimas, kad nebebūtų turto prievartavimo ir iždo grobstymo; kiekviename paviete įgaliotas pareigūnas turėjo atrinkti iš bajorijos tinkamus karinei tarnybai, vesti juos į nustatytą vietą, stebėti, kad būtų laikomasi disciplinos bei mokėti algas. Abi šios reformos nebuvo pilnai įgyvendintos dėl didikų ir dvasininkijos pasipriešinimo. Bajorijos vaidmuo buvo didinamas Seimų sprendimais, kurias buvo apribotos miestiečių ir valstiečių teisės. Pagal 1520 ir 1521 m. seimų nutarimus kiekvienas valstietis, nepriklausomai nuo anksčiau turėtų privilegijų turėjo vieną dieną per savaitę dirbti ponų žemėje. 1529 m. LDK priimtas I Lietuvos Statutas.

Dėl protestantų dėmesio Biblijoje užrašyto Dievo Žodžio studijavimui gimtąja kalba, ypač padaugėjo mokyklų. Karalienės Bonos globojamas, Abraomas Kulvietis 1539 m. įsteigė Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje dirbo magistras Jurgis Zablockis, taip pat spėjama, kad ir Martynas Mažvydas, galbūt ir Stanislovas Rapolionis. Joje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos reformacijos idėjos.

Protestantizmas

Nusileisdamas dvasininkijai Žygimantas griežtai žiūrėjo į pradėjusį plisti protestantizmą.

1542 m. karalienei Bonai iškeliavus į Italiją, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis iš Žygimanto Senojo gavo leidimą protestantų persekiojimui. Povilas Alšėniškis 1542 m. uždarė Abraomo Kulviečio įsteigtą mokyklą, manoma, jog įkalino Martyną Mažvydą. Dėl persekiojimų iš LDK į Prūsiją emigravo Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, laisvę atgavęs Martynas Mažvydas. Protestantų persekiojimą 1544 metais sustabdė Žygimanto Senojo įpėdinis Žygimantas Augustas, iš savo gyvo tėvo gavęs faktinę valdžią Lietuvoje.

Užsienio politika

Užsienio politikoje dominavo Maskvos problematika. Žygimanto valdymo metais su Maskva buvo kariauta tris kartus. Nuo 1512 m. iki 1522 m. su pertraukomis trukęs karas baigėsi Smolensko praradimu. Po trečiojo karo (1534—1537) Maskvai atiteko Sebežas ir Zavoločjė. Krymo totoriai, nepaisant duoto pažado mokėti duoklę ir toliau tęsė siaubiamuosius pietinių Lenkijos sričių antpuolius. Vienos suvažiavime 1515 m. Žygimantas sudarė sąjungą su Maksimilijonu I, kuris pažadėjo palenkti Vasilijų III sudaryti taiką su Lenkija bei priversti Vokiečių ordino magistrą prisiekti Žygimantui. Imperatoriui savo pažadų netesėjus Žygimantas 1520 m. pradėjo karą su Vokiečių Ordinu, kuris ėjosi sėkmingai. Iki galo pergale Žygimantas nesugebėjo pasinaudoti ir pasitenkino tuo, kad paskutinis Ordino magistras davė jam vasalinę priesaiką (1525 m.). Savo gyvenimo pabaigoje Žygimantas Senasis jau nebeturėjo jėgų ir jokių planų, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją ir Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo mirties ir užleido jas Habsburgams. Pirmasis karas su Maskva (1507–1508 m.)

Jau Aleksandro laikais Lietuvos ponų tarpe vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės kunigaikštis Michailas Glinskis (rus. Mikhail Lvovich Glinsky: ir lenk. Michał Gliński (1470–1534 m.)), bet lietuviams apkaltinus jį neva jis nužudęs Aleksandrą, pabėgo į Maskvą. M. Glinskio pasikviestas Maskvos kunigaikštis Vosylius III (rus. Василий III Иванович) apgulė daugelį rytinių Lietuvos miestų (skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamų pravoslavų) ir artinos prie Smolensko. Bet atvykęs Lietuvos etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis (lenk. Konstanty Ostrogski) ties Orša sumušė priešus. 1509 m. pasirašyta su Maskva amžinoji taika. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena kitos pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo teritoriją kitos valstybės pasiuntinius ir pirklius. Antrasis karas su Maskva (1512–1522 m.)

Šis karas Lietuvai buvo daug sunkesnis. M. Glinskio pastangomis, šį kartą Maskvai pavyko gauti daug paramos iš Austrijos imperatoriaus Maksimiliano I (vok. Maximilian I von Habsburg). Į Maskvą imperatorius nusiuntė daugybę karo specialistų inžinierių ir artileristų, mat imperatorius norėjo susilpninti Žygimantą, kuris ypatingai rūpinosi, kad Hasburgai negautų jo brolio Vladislovo II valdomos Vengrijos ir Čekijos. Kad Lenkija neitų į pagalba Lietuvai, prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočiai. Karas prasidėjo 1512 m., visos Maskvos jėgos buvo nukreiptos į Smolenską. Tris kartus miestas apgultas ir pagaliau, M. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą, 1514 m. paimtas. Bet ir vėl atvykęs K. Ostrogiškis ties Orša sumušė Maskvos kariuomenę. Turėdamas 30000 karių, jis sumušė 80000 Maskvos kariuomenę (iš jų 30000 krito karo lauke, o pats vadas su 1500 bajorų ir karių pateko į nelaisvę). Nors buvo laimėta, bet Smolensko tvirtovės atsiimti nebepasisekė net per sekančius 8 karo metus. 1522 m. pasirašytos 11 metų paliaubos, Smolenskas paliktas Maskvai, jis Lietuvai grįžo tik po beveik 100 metų (1611 m.). Trečiasis karas su Maskva (1534–1537 m.)

Ankstyvesnieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to, kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė, Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai, nes po jų maskviečiai užsidarydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių, o paimti pilį, naudojantis to meto karo technika, buvo gana sunku. Pirmuosius du karus Žygimanto laikais pradėjo Maskva, bet šį trečiąjį – Lietuva. Kai 1533 m. mirė Vosylius III, Maskvos kunigaikščiu tapo Ivanas Rūstusis (rus. Иван Грозный) (1533–1584 m.). Kadangi jis tuomet buvo dar mažas, tai buvo sudaryta regencija. Su ja Maskvos kunigaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai, kuriais Lietuva tikėjosi pasinaudoti, kad Žygimantas buvo patraukęs į savo pusę Krymo totorius, apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15000 dukatų, ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. Nors lėšų buvo pakankamai surinkta, tačiau bajorija nėjo į karą, ir visi dideli pasiryžimai nuėjo niekais. 1537 m. su Maskva buvo padarytos 7 metų paliaubos, kurios vėliau buvo pratęstos, ir Žygimanto Augusto laikais. Siena su Maskva dabar mažai tepasikeitė. Žygimanto Senojo žmonos ir vaikai

Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iki pirmosios santuokos Žygimantas Senasis turėjo tris nesantuokinius vaikus su Kotryna Telniczanka (Katarzyna Telniczanka)):

   Joną (1499 m. sausio 8 d. – 1538 m. vasario 18 d.);

   Reginą (1500/1501 m. – 1526 m. gegužės 20 d.);

   Kotryną (apie 1503 m. – 1548 m. rugsėjo 9 d.).

Žygimantas Senasis buvo vedęs du kartus. 1512 m. vasario 8 d. vedė Barborą Zapoliją (1495–1515 m. spalio 2 d.) (vengrų kunigaikščio Stefano Zapolijo (Szapolyai István) dukrą) ir turėjo du vaikus:

   Jadvygą (1513 m. kovo 25 d. – 1573 m. vasario 7 d.), kuri ištekėjo už Joachimo II Hektoro iš Brandenburgo;

   Oną (1515 m. liepos 1 d. – 1520 m. gegužės 8 d.).

1518 m. balandžio 18 d. Žygimantas Senasis vedė Boną Sforzą (1494 m. vasario 13 d. – 1557 m. lapkričio 7 d.) ir turėjo penkis vaikus (šeštasis mirė tik gimęs):

   Izabelę (1519 m. sausio 18 d. – 1559 m. rugsėjo 15 d.), kuri ištekėjo už Vengrijos karaliaus Jono Zapolajo (Szapolyai János);

   Žygimantą Augustą (1520 m. rugpjūčio 1 d. – 1572 m. liepos 7 d.), LDK ir Lenkijos karalius;

   Sofiją (1522 m. liepos 13 d. – 1575 m. gegužės 28 d.), kuri ištekėjo už Braunšveigo-Volfenbiufelio hercogo Henriko V Jaunesniojo;

   Oną (1523 m. spalio 18 d. – 1596 m. rugsėjo 9 d.), kuri ištekėjo už LDK ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro;

   Kotryną (1526 m. lapkričio 1 d. – 1583 m. rugsėjo 16 d.), kuri ištekėjo už Švedijos karaliaus Jono III (Johan III);

   Albrechtą (1527 m. rugsėjo 20 d.).

Valdymo pabaiga

Kai Žygimantas jau buvo senas, valstybėje didžiausią įtaką įgijo jo antroji žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona. Lenkijoje ji įgijo didelę valdžią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebuvo girdėti Žygimanto Senojo. Užsienyje jau daug kas manė, kad jis miręs. Turkų sultonas net buvo atsiuntęs užuojautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, – pareikšti užuojautą“.

Penktas Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės (lenk. Elżbieta Rakuszanka sūnus, nuo 1499 m. valdė Gloguvą Silezijoje, o 1504 m. tapo Lužicos markgrafu bei visos Silezijos valdovu. Per trumpą laiką jo teisinės ir administracinės reformos pavertė tas teritorijas pavyzdinėmis valstybėmis. 1506 m. po brolio Aleksandro I mirties tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi.

Seimo reikalavimu siekiant užtikrinti gynybinę sutartį ir sulaukti įpėdinio 1512 m. vedė Barborą Zapolya, Vengrijos magnato Stepono Zápolya dukterį. Ji mirė po trejų metų ir susilaukė tik dukterų. 1518 m. Žygimantas vedė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono dukterėčią Boną Sforcą, su kuria susilaukė sūnaus Žygimanto Augusto ir keturių dukterų. Jo duktė Kotryna vėliau ištekėjo už Švedijos karaliaus Jono III-ojo, iš kurio kilo Vazų dinastijos karaliai.[1]

1521 m. Žygimanto Senojo kariuomenė, vadovaujama vieno svarbiausių patarėjų Jano Tarnovskio, nugalėjo Teutonų Ordiną, kuris valdė Rytų Prūsiją. 1525 m. Teutonų Ordino didysis magistras Albertas perėjo į liuteronybę ir sutiko tapti Žygimanto Senojo vasalu mainais už pasaulietinio Prūsijos kunigaikščio titulą. Tuomet Albertas paleido ordiną, o Prūsija tapo vasaline Lenkijos valstybe. Po paskutinio Piastų dinastijos Mazovijos valdovo mirties 1529 m. Žygimantas įjungė Mazovijos kunigaikštystę į Lenkijos valstybę. Vadovaujama J.Tarnovskio Žygimanto Senojo kariuomenė 1531 m. nugalėjo įsiveržusią Moldavijos kariuomenę Obertyne bei 1535 m. nugalėjo Maskvos kariuomenę ir apsaugojo Abiejų Tautų Respublikos rytines sienas.[1]

Veikiamas žmonos Žygimantas Senasis kvietės į Krokuvą Italijos menininkus ir skatino Italijos Renesanso lenkiškojo varianto raidą. Nors ir buvo uolus katalikas, tačiau toleravo stačiatikybę ir užtikrino apsaugą žydams. Iš pradžių griežtai priešinosi liuteronizmui, tačiau vėliau susitaikė su jo plitimu Lenkijoje.[1]

Iki karūnacijos

Žygimantas Senasis buvo trečias eilėje prie Lenkijos sosto po savo brolių Jono Albrechto ir Aleksandro. Jų vyresnysis brolis Vladislovas II buvo tapęs Vengrijos ir Bohemijos karaliumi.

Po tėvo mirties Žygimantas liko vienintelis iš sūnų, kuris negavo jokio titulo. 1495–1496 m. Žygimantas prašė savo brolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro jam išskirti valdą iš LDK, tačiau jam buvo atsakyta. Jo motina Elžbieta Habsburgietė nesėkmingai bandė jam užtikrinti Austrijos sosto paveldėjimą. Po nesėkmingo jo brolio Jono Albrechto įsiveržimo į Bukoviną žlugo planai Žygimantui išrūpinti Moldavijos sostą. Galiausiai Žygimantu ėmė rūpintis Bohemijos ir Vengrijos karalius Vladislovas II, kuris jam skyrė Gloguvo (1499 m.) ir Opavos kunigaikštystes (1501 m.), o 1504 m. jis tapo Silezijos ir Žemutinės Lužicos valdytoju. Karūnacija

Mirštančio Aleksandro pakviestas į Vilnių iškart po jo mirties 1506 m. rugsėjo 13 d. buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant Melniko unijos susitarimų pagal kuriuos valdovas turėjo būti renkamas bendrai Lietuvos ir Lenkijos bajorų. 1506 m. gruodžio 8 d. Lenkijos Senato posėdyje Petrakave Žygimantas buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. 1507 m. sausio 20 d. jis atvyko į Krokuvą ir po keturių dienų Vavelio katedroje primo Andžejaus Boryševskio buvo karūnuotas. Valdymas

Kuriam laikui užtikrinęs ramybę pažadu kasmet mokėti duoklę Krymo chanui Mengli I Girėjui ir nusiuntęs pasiuntinius pas Valakijos vaivadą Bogdaną, Žygimantas ėmėsi tvarkyti šalies reikalus. Išlaidaus Aleksandro apgriautas Lietuvos ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įsiskolintų dvarų buvo išpirkta. Žygimantas išmokėjo algas kariuomenei, sudarė atsarginį kapitalą įvairioms visuomeninėms išlaidoms. Į ūkį jam teko kreipti daug dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei.

1512 m. buvo išleistos naujos valstybės karinės gynybos taisyklės: Lenkija (be Lietuvos) buvo padalinta į penkias apskritis, bajorai iš kiekvienos apskrities kas penkeri metai turėjo vienerius metus tarnauti kariuomenėje, save pilnai išlaikyti ir aprūpinti. Atsisakantys tarnauti turėjo įnešti tam tikrą mokestį, vengiantys šios priemvolės galėjo susilaukti turto konfiskacijos. Be to, Žygimanto buvo įvesta samdytinė kariuomenė. Kita svarbi finansinė-karinė reforma buvo Žygimanto patvirtinta 1527 m. Seime: buvo nuspręsta per ypatingasias komisijas įvertinti pajamas iš žemių; duoklių rinkėjams paskirtas atlyginimas, kad nebebūtų turto prievartavimo ir iždo grobstymo; kiekviename paviete įgaliotas pareigūnas turėjo atrinkti iš bajorijos tinkamus karinei tarnybai, vesti juos į nustatytą vietą, stebėti, kad būtų laikomasi disciplinos bei mokėti algas. Abi šios reformos nebuvo pilnai įgyvendintos dėl didikų ir dvasininkijos pasipriešinimo. Bajorijos vaidmuo buvo didinamas Seimų sprendimais, kurias buvo apribotos miestiečių ir valstiečių teisės. Pagal 1520 ir 1521 m. seimų nutarimus kiekvienas valstietis, nepriklausomai nuo anksčiau turėtų privilegijų turėjo vieną dieną per savaitę dirbti ponų žemėje. 1529 m. LDK priimtas I Lietuvos Statutas.

Dėl protestantų dėmesio Biblijoje užrašyto Dievo Žodžio studijavimui gimtąja kalba, ypač padaugėjo mokyklų. Karalienės Bonos globojamas, Abraomas Kulvietis 1539 m. įsteigė Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje dirbo magistras Jurgis Zablockis, taip pat spėjama, kad ir Martynas Mažvydas, galbūt ir Stanislovas Rapolionis. Joje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos reformacijos idėjos. Protestantizmas

Nusileisdamas dvasininkijai Žygimantas griežtai žiūrėjo į pradėjusį plisti protestantizmą.

1542 m. karalienei Bonai iškeliavus į Italiją, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis iš Žygimanto Senojo gavo leidimą protestantų persekiojimui. Povilas Alšėniškis 1542 m. uždarė Abraomo Kulviečio įsteigtą mokyklą, manoma, jog įkalino Martyną Mažvydą. Dėl persekiojimų iš LDK į Prūsiją emigravo Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, laisvę atgavęs Martynas Mažvydas. Protestantų persekiojimą 1544 metais sustabdė Žygimanto Senojo įpėdinis Žygimantas Augustas, iš savo gyvo tėvo gavęs faktinę valdžią Lietuvoje. Užsienio politika

Užsienio politikoje dominavo Maskvos problematika. Žygimanto valdymo metais su Maskva buvo kariauta tris kartus. Nuo 1512 m. iki 1522 m. su pertraukomis trukęs karas baigėsi Smolensko praradimu. Po trečiojo karo (1534—1537) Maskvai atiteko Sebežas ir Zavoločjė. Krymo totoriai, nepaisant duoto pažado mokėti duoklę ir toliau tęsė siaubiamuosius pietinių Lenkijos sričių antpuolius. Vienos suvažiavime 1515 m. Žygimantas sudarė sąjungą su Maksimilijonu I, kuris pažadėjo palenkti Vasilijų III sudaryti taiką su Lenkija bei priversti Vokiečių ordino magistrą prisiekti Žygimantui. Imperatoriui savo pažadų netesėjus Žygimantas 1520 m. pradėjo karą su Vokiečių Ordinu, kuris ėjosi sėkmingai. Iki galo pergale Žygimantas nesugebėjo pasinaudoti ir pasitenkino tuo, kad paskutinis Ordino magistras davė jam vasalinę priesaiką (1525 m.). Savo gyvenimo pabaigoje Žygimantas Senasis jau nebeturėjo jėgų ir jokių planų, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją ir Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo mirties ir užleido jas Habsburgams. Pirmasis karas su Maskva (1507–1508 m.)

Jau Aleksandro laikais Lietuvos ponų tarpe vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės kunigaikštis Michailas Glinskis (rus. Mikhail Lvovich Glinsky: ir lenk. Michał Gliński (1470–1534 m.)), bet lietuviams apkaltinus jį neva jis nužudęs Aleksandrą, pabėgo į Maskvą. M. Glinskio pasikviestas Maskvos kunigaikštis Vosylius III (rus. Василий III Иванович) apgulė daugelį rytinių Lietuvos miestų (skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamų pravoslavų) ir artinos prie Smolensko. Bet atvykęs Lietuvos etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis (lenk. Konstanty Ostrogski) ties Orša sumušė priešus. 1509 m. pasirašyta su Maskva amžinoji taika. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena kitos pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo teritoriją kitos valstybės pasiuntinius ir pirklius. Antrasis karas su Maskva (1512–1522 m.)

Šis karas Lietuvai buvo daug sunkesnis. M. Glinskio pastangomis, šį kartą Maskvai pavyko gauti daug paramos iš Austrijos imperatoriaus Maksimiliano I (vok. Maximilian I von Habsburg). Į Maskvą imperatorius nusiuntė daugybę karo specialistų inžinierių ir artileristų, mat imperatorius norėjo susilpninti Žygimantą, kuris ypatingai rūpinosi, kad Hasburgai negautų jo brolio Vladislovo II valdomos Vengrijos ir Čekijos. Kad Lenkija neitų į pagalba Lietuvai, prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočiai. Karas prasidėjo 1512 m., visos Maskvos jėgos buvo nukreiptos į Smolenską. Tris kartus miestas apgultas ir pagaliau, M. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą, 1514 m. paimtas. Bet ir vėl atvykęs K. Ostrogiškis ties Orša sumušė Maskvos kariuomenę. Turėdamas 30000 karių, jis sumušė 80000 Maskvos kariuomenę (iš jų 30000 krito karo lauke, o pats vadas su 1500 bajorų ir karių pateko į nelaisvę). Nors buvo laimėta, bet Smolensko tvirtovės atsiimti nebepasisekė net per sekančius 8 karo metus. 1522 m. pasirašytos 11 metų paliaubos, Smolenskas paliktas Maskvai, jis Lietuvai grįžo tik po beveik 100 metų (1611 m.). Trečiasis karas su Maskva (1534–1537 m.)

Ankstyvesnieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to, kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė, Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai, nes po jų maskviečiai užsidarydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių, o paimti pilį, naudojantis to meto karo technika, buvo gana sunku. Pirmuosius du karus Žygimanto laikais pradėjo Maskva, bet šį trečiąjį – Lietuva. Kai 1533 m. mirė Vosylius III, Maskvos kunigaikščiu tapo Ivanas Rūstusis (rus. Иван Грозный) (1533–1584 m.). Kadangi jis tuomet buvo dar mažas, tai buvo sudaryta regencija. Su ja Maskvos kunigaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai, kuriais Lietuva tikėjosi pasinaudoti, kad Žygimantas buvo patraukęs į savo pusę Krymo totorius, apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15000 dukatų, ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. Nors lėšų buvo pakankamai surinkta, tačiau bajorija nėjo į karą, ir visi dideli pasiryžimai nuėjo niekais. 1537 m. su Maskva buvo padarytos 7 metų paliaubos, kurios vėliau buvo pratęstos, ir Žygimanto Augusto laikais. Siena su Maskva dabar mažai tepasikeitė. Žygimanto Senojo žmonos ir vaikai

Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iki pirmosios santuokos Žygimantas Senasis turėjo tris nesantuokinius vaikus su Kotryna Telniczanka (Katarzyna Telniczanka)):

   Joną (1499 m. sausio 8 d. – 1538 m. vasario 18 d.);

   Reginą (1500/1501 m. – 1526 m. gegužės 20 d.);

   Kotryną (apie 1503 m. – 1548 m. rugsėjo 9 d.).

Žygimantas Senasis buvo vedęs du kartus. 1512 m. vasario 8 d. vedė Barborą Zapoliją (1495–1515 m. spalio 2 d.) (vengrų kunigaikščio Stefano Zapolijo (Szapolyai István) dukrą) ir turėjo du vaikus:

   Jadvygą (1513 m. kovo 25 d. – 1573 m. vasario 7 d.), kuri ištekėjo už Joachimo II Hektoro iš Brandenburgo;

   Oną (1515 m. liepos 1 d. – 1520 m. gegužės 8 d.).

1518 m. balandžio 18 d. Žygimantas Senasis vedė Boną Sforzą (1494 m. vasario 13 d. – 1557 m. lapkričio 7 d.) ir turėjo penkis vaikus (šeštasis mirė tik gimęs):

   Izabelę (1519 m. sausio 18 d. – 1559 m. rugsėjo 15 d.), kuri ištekėjo už Vengrijos karaliaus Jono Zapolajo (Szapolyai János);

   Žygimantą Augustą (1520 m. rugpjūčio 1 d. – 1572 m. liepos 7 d.), LDK ir Lenkijos karalius;

   Sofiją (1522 m. liepos 13 d. – 1575 m. gegužės 28 d.), kuri ištekėjo už Braunšveigo-Volfenbiufelio hercogo Henriko V Jaunesniojo;

   Oną (1523 m. spalio 18 d. – 1596 m. rugsėjo 9 d.), kuri ištekėjo už LDK ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro;

   Kotryną (1526 m. lapkričio 1 d. – 1583 m. rugsėjo 16 d.), kuri ištekėjo už Švedijos karaliaus Jono III (Johan III);

   Albrechtą (1527 m. rugsėjo 20 d.).

Valdymo pabaiga Kai Žygimantas jau buvo senas, valstybėje didžiausią įtaką įgijo jo antroji žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona. Lenkijoje ji įgijo didelę valdžią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebuvo girdėti Žygimanto Senojo. Užsienyje jau daug kas manė, kad jis miręs. Turkų sultonas net buvo atsiuntęs užuojautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, – pareikšti užuojautą“.