Koriat Mikhail, prince of Navahrudak and Vaŭkavysk

Karijotas or Koriat (baptized Michal; died between 1358 and 1363) was the Duke of Navahrudak and Vaŭkavysk, one of the sons of Gediminas, Grand Duke of Lithuania.

According to Polish historian Jan Tęgowski, he was born probably between 1305 and 1308. He was baptized before 1349.

In 1349 Algirdas sent him along with two sons, Aikštas or Eikšis from Eišiškės and Simeon from Svislach, to Jani Beg, Khan of the Golden Horde, to negotiate an alliance against the Teutonic Knights and rising Grand Duchy of Moscow. However, Jani Beg handed Karijotas over to Simeon of Russia for a ransom.

It is unclear how many children Karijotas had. The number varies between 4 and 10. Reliable data is available about four: Aleksander, Yuri, Konstantin, and Fedir, who helped Algirdas, Grand Duke of Lithuania, to defeat the Tatars in the Battle of Blue Waters in 1363. In return, they received Podolia. Aleksander (died ca. 1380) was involved in the Galicia–Volhynia Wars between his uncle Liubartas and Casimir III of Poland. In 1366 Aleksander received Volodymyr-Volynskyi from Casimir for his service against his uncle. Only four years later, after Casimir's death, Liubartas recaptured the city. Yuri (died in 1375 in Moldavia) at first assisted Aleksander, but was poisoned soon after accepting an invitation to become the ruler of Moldavia. Kostantin, after the Union of Krewo in 1385, moved to Hungary and died there ca. 1389. Fedir (died in 1414) inherited Navahrudak from his father and after other brothers were dead ca. 1389, became ruler of all Podolia. In 1392 he disobeyed Vytautas the Great and had to run to Hungary, where he ruled Mukachevo and built Palanok Castle. Dmitri Bobrok is also frequently listed as one of Koriat's sons.

References

http://en.wikipedia.org/wiki/Karijotas

Karijotas (g. po 1300 – m. apie 1365) – lietuvių kunigaikštis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino šeštasis (?) sūnus, kunigaikščių Mantvydo, Narimanto, Algirdo, Jaunučio, Kęstučio ir Liubarto brolis. Apie 1330 m. Naugarduke apsikrikštijęs pagal stačiatikių apeigas gavo Michailo vardą. Karijotaičių giminės pradininkas.

Apie jo gyvenimo pirmąją pusę nieko tikra nežinoma (tiesa, netoli Trakų išlikęs Kariotiškių vietovardis tarsi leistų spėti Karijotą kurį laiką buvus Trakų valdytoju). Nuo ~1330 m. Karijotas visą likusį savo gyvenimą valdė Naugarduką ir Valkaviską, t. y. Naugarduko kunigaikštystę be Slanimo srities (pastaroji bent jau po Gedimino mirties buvo valdoma Mantvydo).

1349 m. Algirdas Karijotą, o kartu su juo − turbūt ir jo sūnus Eikšį, kuris, galimas daiktas, valdė Eišiškes, bei Semioną, kuris valdė Svisločių (dab. Gardino srityje), pasiųntė pas Aukso ordos chaną Džanibeką tartis dėl bendros kovos su Vokiečių ordinu ir Maskvos didžiąja kunigaikštyste; vos atvykęs į Aukso ordą, Karijotas buvo suimtas ir išduotas maskvėnams (vėliau jo svainis, Maskvos didysis kunigaikštis Semionas Išdidusis Algirdo reikalavimu Karijotą grąžino į Lietuvą).

1352 m. Karijotas dalyvavo sudarant LDK ir Lenkijos karalystės sutartį dėl Haličo ir Volynės žemių, 1358 m. jis vedė LDK derybas su Mazovija.

Karijoto sūnūs (Karijotaičiai)[3] Konstantinas, Jurijus, Aleksandras ir Fiodoras mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų (1363) padėjo Algirdui nugalėti Aukso ordos kariuomenę ir už tai gavo iš jo valdyti Podolę.

LITERATŪRA

Iš laisvosios interneto enciklopedijos Vikipedija. Prieigą per internetą, žiūrėtą 2015-02-01 <http://lt.wikipedia.org/wiki/Karijotas>.

От Рюрика XV колено