Adam Dowgird

Adomas Daugirdas (1887-1919) buvo geležinkelio inžinierius, projektavo ir statė Merefos-Chersono geležinkelį vyriausio inžinieriaus pareigose. Nelabai mėgo savo profesiją. Vedė savo trečios eilės pusseserę Melaniją Daugirdaitę iš Daugirdavos dvaro. Buvo didelis pedantas, labai racionalus, labai reiklus sau ir kitiems. Adomas taip suplanavo ir palaikė tvarką savo namuose, kad bet kokiu momentu atvykus nekviestiems svečiams, nieko nereikėtų ruošti ar keisti. Grįždavo namo pietauti lygiai vidurdienį. Kai jis įeidavo per duris į valgomąjį, tuo pat metu per kitas duris turėjo būti įnešamas indas-vaza su karšta sriuba. Adomas konfliktavo su savo uošviene Olga iš Stanevičių, nemėgo jos, nesusitikinėjo su ta šeimos dalimi. Nešiojo paveldėtą karaliaus Augusto protėviui dar 18 amžiuje dovanotą žiedą, jį vadino "pierścionek od króla Augusta".

• 1887.04.07 Adomas gimė Varšuvoje, Tado Daugirdo (tuo metu dailininko) ir Kazimieros šeimoje.
• 1887.04.12 (24) d. krikštas Šv. Kryžiaus bažnyčioje, Varšuvoje.
• 1891 šeima persikėlė gyventi į Plemborgo dvarą.
• Pradinį išsilavinimą įgijo namuose. Adomą ir jo vyresnįjį brolį Mykolą mokino kuprotas mokytojas Ostrovskis (Ostrowski - PL), atvykęs į Plemborgą iš Raseinių. Ostrovskis buvo Veronovskos (Wieranowskiej - PL) motinos tėvas.
• Adomas mokėsi Kaune, Jėzuitų gimnazijoje. Kartą, keliaudamas į Kauną, susipažino su kartu keliavusia pussesere Melanija Daugirdaite, įsimylėjo, bendravo su ja prieš tėvų valią. Tuo metu Plemborgo ir Daugirdavos Daugirdai nebendravo dėl senų laikų konflikto, kilusio tarp archeologo senelio ir senelio brolio.
• Studijavo inžineriją Varšuvoje. Atliko praktiką Poniatovskio tilto statyboje (Most Poniatowskiego - PL).
• Po 1905 m. Varšuvos mokyklų streiko Adomas metus gyveno Plemborge. Pasišventė naujam projektui: ant Dubysos kranto sodino pušų ir maumedžių mišką. Vidury savo miško pasodino klevus, kurie žymėjo jo tėvų inicialus "K" ir "T". Po metų pertraukos toliau tęsė mokslus Varšuvoje.
• Sankt Peterburge eksternu išlaikė baigimo egzaminus.
• 1909 m. vedė Melaniją Daugirdaitę, apsigyveno Daugirdavos dvare.
• 1910 m. Daugirdavoje gimė pirmas sūnus Zbignevas, kuris mirė 1911 m.
• Tarnybos Rusijos Imperijos kariuomenėje metu, Adomas buvo pasiųstas į Rygą. Tarnavo husarų pulke. Netoliese bute apsigyveno jo žmona. Tai buvo laimingi Adomo gyvenimo metai, jis turėjo daug draugų, dažnai buvo linksmas. Jo geriausi draugai buvo Fukier, Bruk, Rynkiewicz. Melanija turėjo kumelę vardu "Wariatka" (pamišelė), ji atjodavo susitikti su vyru jojimo pratybų metu.
• 1912 m. Rygoje gimė dukra Vanda. Melanija su dukra trumpam persikėlė gyventi į Plemborgą.
• 1913 m. Adomas su šeima gyveno Daugirdavos dvare, ten gimė sūnus Adomas-Jonas.
• 1913 m. Adomas gavo mobilizacijos kvietimą karinėms pratyboms. Melanija skubiai nuvyko į Sankt Peterburgą pas dėdę (Melanijos tėvo pusbrolį) Piotrą Aleksejevičių Charitonovą (П.А. Харитонов), Rusijos Imperijos ministrą - Valstybės Kontrolierių, Valstybės Dūmos narį. Charitonovas sutvarkė taip, jog Adomas buvo perkeltas prie kelių statybos Charkovo srityje.
• 1913 m. rudenį Adomas perkeltas tarnybai į Charkovą, vadovavo Merefos-Chersono geležinkelio statybai. Ten netoliese jau iš anksčiau tarnavo jo jaunesnis brolis Tadas.
• 1914 m. liepos 21 d. Adomas sužinojo apie karo planus, parašė savo testamentą (išliko pas Daugirdus Lenkijoje). Jame prisakė žmonai išauginti vaikus "dorais lenkais, o sūnų būtinai kataliku" (Melanijos šeima buvo evangelikai).
• Neužilgo pas Adomą atvyko žmona su vaikais. Šeima apsigyveno vasarnamyje-dvarelyje "Južnyj", netoli geležinkelio stoties Artiomovka.
• I pas. karo metu Adomas buvo paskirtas tarnauti ešelono komendanto pareigose, jo padalinys užėmė ir saugojo poziciją aplink Charkovą iki pat Rumunijos sienos. Jo ešelono būveinė (štabas) buvo Terespolė. Adomas kariuomenės reikalais dažnai keliaudavo į Odesą ar Terespolę.
• 1915 m. gruodį į Charkovą atvyko ir kartu apsigyveno Adomo vyriausias brolis Mykolas su šeima, jie iš Plemborgo bėgo nuo fronto linijos. Taip pat atvyko motina Kazimiera, jauniausias brolis Vytautas ir močiutė Marija (iš Jelenskių Daugirdienė). Lietuvoje buvo likęs tik vienas tėvas Tadas (archeologas), kuris saugojo Kauno muziejų. Kad prasimaitinti, kad gauti dienos davinį, visi broliai Daugirdai tarnavo Rusų Imperijos kariuomenėje, Adomo ir Mykolo žmonos dirbo seselėmis ir sanitarėmis ligoninėje, močiutė Kazimiera prižiūrėjo namie anūkus ir savo seną, invalido vėžimėlyje sėdinčią anytą.
• 1916 m. Charkove gimė dukra Zofija.
• 1917 m. gyvenvietėje Pasiolok, netoli Charkovo, gimė sūnus Jurgis-Mykolas.
• 1918 m. Daugirdai iš laiško sužinojo, kad Plemborgą nuo 1915 m. balandžio užėmė ir dvare sau buveinę pasidarė vokiečiai, o Daugirdavos dvare įsikūrė rusų kariuomenė. Susišaudymai ir fronto linija ilgą laiką buvo Daugirdų žemėse. Dvarus periodiškai keitė vis nauji "šeimininkai". Vokiečiai ir rusai buvo išsidėstę skirtinguose Dubysos krantuose, nuolat puldinėjo ir niokojo aplinkines teritorijas. Abu dvarai buvo nuniokoti, apdeginti.
• 1918 m. brolis Mykolas su šeima išvyko į Kauną, vėliau į Plemborgą. Adomo žmona Melanija 1918 (?) pavasarį su vaikais iškeliavo į tetos Alinos Pilsudskaitės-Daugirdienės dvarą "Błogosławieństwo".
• 1919 m., kovo mėn., kai buvo sunaikinta Rusijos Imperijos valdžia, Adomas kartu su broliu Tadu nuvyko ir prisistatė kaip karininkai Lenkijos kariuomenei, kurios štabas buvo Charkove. Adomas iš anksčiau benrdavo su vietiniais lenkais, tapo Lenkijos socialistų partijos nariu.
• Adomas gyveno šalia tarnybos vietos kartu su savo motina ir broliais Tadu ir Vytautu. Gaudavo 1/2 pūdo bulvių davinį dienai. Kazimiera jas virdavo, tiekdavo su džiovinta žuvimi. Iškilo konfliktas tarp brolių Adomo ir Tado. (Šuo kartą pavogė žuvį, Adomas aprėkė motiną dėl aplaidumo, Tadas stojo ginti motinos). Po konflikto Tadas pateikė prašymą, kad būtų perkeltas į kitą tarnybos vietą. Tadas kartu su Vytautu išvyko į Vovčanską.
• 1919 m. gegužės 1 d. Charkovą užėmė "Raudonarmiečiai". Gegužės pabaigoje jau valdė "Denikinoviečiai". Adomas su motina persikėlė gyventi į vakarus nuo Charkovo.
• 1919 m. šalia gyveno jauna moteris vardu Rožė su savo vyru. Tarp Rožės ir Adomo užsimezgė meilės santykiai.
• 1919 m. vasarą Adomas gavo laišką iš savo tėvo Tado (archeologo), iš kurio sužinojo, kad Plemborgas praktiškai išlikęs. Jei apie tai būtų anksčiau sužinojęs, tai keliautų kartu su Melanija į Lietuvą. Tačiau dabar jau buvo uždarytas tiesioginis kelias ir pasienis su Lietuva.
• 1919 m. rugpjūtį Vovčanske žuvo brolis Tadas. Vytautas grįžo vienas pas motiną ir vyresnį brolį Adomą.
• 1919 m. rugsėjį Adomas tarnybinės kelionės į Odesą metu užsikrėtė šiltine. Adomo motina Kazimiera budėjo prie sergančio sūnaus. Spalio 5 d. traukiniu iš Charkovo keliavo kartu su motina į ligoninę Nikolajeve (Mikolaevas). Mirė karo ligoninėje Nikolajeve, spalio 15 d. Paskutiniai Adomo žodžiai prieš mirtį: "moje dziewczynki" (mano mergaitės).

Adam Dowgird (Plemborski) zmarł w 1919 r., wracając z I w. św. na Litwę, na granicy Rumuńskiej, na tyfus, pozostawiając żonę Melanię właściwie bez środków do życia. Był inżynierem kolejowym i budował kolej Merefa-Chersoń.